Kalbos kaip ir žmonės: nėra dviejų vienodų žmonių, nėra ir dviejų visiškai identiškų kalbų. Nors žmonės gyvena šeimomis, kalbas taip pat pagal jų kilmę, „giminystės ryšius“ skirstome į šeimas, kiekviena kalba turi tik jai būdingą fonetiką, gramatinę struktūrą, leksiką, atspindi savitą  realybės suvokimą. Norėdami susidraugauti ar gerai pažinti kitą žmogų, turime skirti laiko ir pastangų, kartais nepavyksta to padaryti iš karto. Tenka „išeiti“ iš savęs ir prieiti prie kito. Lygiai taip pat siekiant geriau suvokti ir perteikti kitokią pasaulėžiūrą, kurią atspindi kalba, reikia atsižvelgti ir į vertimo, kaip tarpininkavimo, galimybę.

Visiems aišku, kad geras vertėjas kartu yra ir menininkas, kuris, įvaldęs techninius dalykus (gebėjimą perteikti vienos kalbos tekstą į kitą kalbą) ir suvokdamas, kaip kartais sunku žodiniais ženklais perteikti vis išsprūstantį kitokios tikrovės vaizdą, bando žvelgti ne iš savo, bet kitos kalbos pozicijos, išversti vienos kultūros kalbą į kitos.

Kaip minėta, svarstyti apie vertimo specifiką – tai svarstyti apie kalbą ir mąstymą apskritai. Jau antikos mąstytojai Platonas, Aristotelis gilinosi į kalbos priemonių vartojimą, imitacijos problemą. Platonas ir Aristotelis skirtingai suvokia imitavimo meną. Pirmajam imitavimas tėra tipiškas kopijavimas, mėgdžiojimas to, kas jau padaryta ar sukurta. Tuo tarpu Aristotelis imitaciją suvokia kaip reprezentavimą, tarpininkavimą tarp kalbos ir pasaulio, kuriam reikšmę suteikia poetas. Taip poetas įgija teisę kurti reikšmę, o ne tik kopijuoti. Tad egzistuoja skirtingi požiūriai į vertimą, kalbos funkciją.

Ispanų filosofas Jose Ortega y Gassetas (1883 – 1955) esė „Vertimo skurdas ir spindesys“ teigia esą techninius ar mokslinius tekstus lengviau išversti, jų vertimas tikslesnis nei grožinių dėl terminų (lingvistiškai dirbtinių žodžių) gausos. Egzistuoja tam tikras susitarimas tarp rašančiojo ir skaitančiojo ar klausančiojo, nes abu turi suprasti terminų reikšmes. Anot filosofo, vertimas yra pastanga išsiveržti iš mums bendrauti trukdančio kalbos gardo. Daug kas priklauso nuo vertėjo požiūrio. Tam vertėjui, kuris mano, kad vertimas – nesunkiai įveikiamas darbas ir tuojau jo imasi, per daug nekreipdamas dėmesio į kokybę, ne itin sekasi. Priešingai, tam, kuris suvokia, kad reikia, bet nėra taip lengva pralaužti žmones skiriančius kalbos barjerus ir įmanoma pasiekti geresnį ar blogesnį rezultatą, fortūna šypsosi labiau. Čia ir yra tas vertimo spindesys, nes palieka žmogui tobulinimo, augimo, siekio įveikti, mėgautis procesu galimybę. Vertėjai, kurie verčia geras knygas ir nori jas išversti kiek galima kokybiškiau, verčia ilgiau, vis grįždami prie išversto teksto. Tiesa, rinkos diktuojamos sąlygos, kai vertinamas greitai atliekamas darbas, ne visada suteikia galimybę vertimą atlikti kokybiškiau.

Vertėjo, ypač grožinio kūrinio, misija yra ne atkartoti tai, kas parašyta, bet perteikti dvasią, priartinti prie teksto.